Nebyra bombos, neslenka kariuomenės, palikdamos sužeistuosius, kaip ir nėra karo, bet jausmas kažkoks panašus, nes dingęs saugumo jausmas, apgriuvęs savas, jaukus gyvenimas. Noriu prisidėti, kaip kažkada karo metu prisidėdavo savanorės ligoninėse – imdavo ir darydavo, kas tuo metu reikalingiausia. Nemanau, kad jas kas nors ruošė – tiesiog pačios mokėsi ir padėjo reikiamu laikotarpiu. Taip ir aš nėriau į man nepažįstamą sritį – juk reikia padėti ten, kur šiuo metu svarbiausia, norint sustabdyti viruso plitimą. Tad prašau visų žmonių nelikti abejingais ir bendradarbiauti kovoje!
